GEGUŽĖS 26 DIENĄ – kaip visada SEKMINIŲ ŠEŠTADIENĮ – visus kviečiu į PAGULBĮ, tradicinę VIII-ąją POEZIJOS IR MUZIKOS ŠVENTĘ.
Pagulbis - tai Tavo prabėgusi vaikystė su džiūstančio šieno kvapu, su mamos dainomis, su liepos žalumu ir bičių dūzgesiu jos žieduose. Pagulbio atlaidai – tai gyva autorinė muzika, tai Rojalio kambarys ir gyvas poetų skaitymas jame, o gal tik vakar „gimusio“ ketureilio pirmas klyksmas. Šeštadienis, praleistas Pagulby - tai ilgesys, kuris Tave lydės kasdienybėj ir kuriuo gydysies, kai susops širdį nuo negrabiai pro šalį prabėgančio Gyvenimo.
Atvažiuokit į Pagulbį. Atvažiuokit  apsikabinti vieni su kitais.


Kazimieras Jakutis - Pagulbis
www.pagulbis.lt

... tas pavasaris buvo pašėlęs, spalvingas ir mylintis. Niekada nepamiršiu, kaip Kazimiero sūnus  ... kepė mums kiaušinienę.

... karšta. Alyvos svaigina, iš antrojo aukšto palėpės, kur užsikorė Jakutis jaunesnysis, atsiveria fantastiška panorama: galima žirglioti mano vaikystės kūjokais, galima nugriūti į šienu išklotą vežimą, galima basomis lakstyti per jaukiai šiltą dirvoną. O dar tas baltas garbanotas šuniukas kaip išprotėjęs laksto aplinkui, liedamas begalinę meilę visiems pagulbiečiams... Tada, gal po 40 metų, ir sakau Virginijai: palaikyk tuos kūjokus, juk ant jų mano vaikystė praėjo... Noriu vėl! "Ar tikrai norit, ar nenukrisit, ar nenugriūsit, ar nenusiversit???" - baisingai išsigandusi Virginija vis dar neleidžia man... O Dievulėliau! Aš juk užaugau ant tų kūjokų! Ir kas, kad jeigu ir nugriūsiu... Mačiau, Kazimiero obelis pirtyje kiaurai stogą peraugo ir tai nenugriuvo.... Kodėl turėčiau aš nugriūti???

Ir nužygiavau! Tuo metu mačiau, kaip jaunas berniukėlis iš II aukšto palėpės mojo man laimingai išsišiepęs... Pamojau jam ir aš. Po šiai dienai moju. Pagulbiui.

... ryte vėjas buvo velniškai stiprus, ir mes, riedėdami į romantiškąjį Žemaitijos centrą - Karpynę - gūžėmės nuo netikėtai žvarbiai pasibaigusios vakarykštės tvankios nakties... Visi buvo įsitikinę - sekmadienis, užtvindęs visus sacharos karščiais, bus toks pat negailestingas ir kitą auštantį rytą. Bet tekanti saulė neatlaikė šiaurinio vėjo gūsių, ir mums visiems tą akimirką buvo gana vėsu. Šildė mintis, jog keliaujame į mielą, šiltą, smagią bendraminčių šventę - Lietuvos bibliotekininkų konferenciją, kurioje sutikome  visuomet žvalią, elegantišką, romantiškąją Virginiją, kuriai šį pavasarį tenka Pagulbio atlaidų moderatoriaus vaidmuo.

   ... Ji, Virginija,  ką tik pašnekėjo telefonu su jai paskambinusia  Birute apie būsimųjų poezijos atlaidų spektaklį, aptarė šimtus kartų derintas smulkmenas ir, pasikaišiuisi savo pavasarinį spalvotą sijoną, nudūmė per Karpynės sodybos kiemo akmenukus link Klėties, kur visi kolegos rikiavosi ragauti firminio šio krašto gardėsio - rūkyto karpio. Buvo ganėtinai susirūpinusi: derino iškart 50 smulkmenų: kaip sės Pagulbyje ant balto uosio suolo, kaip kvies prie mikrofono Klojimo teatre kolegas poetus, literatus, bardus ir kitus pašėlusius kolegas... Sakė, duos velnių Kazimierui už neištikimybę: už tas naujoviškas informacines technologijas. būgnus ir būgnelius, tonus, tonusus ir visokias ten interpretacijas... Sakė, mylėjo labai Kazimierą, kai anas buvo be galo romantiškas, savas ir mielas - su savo kaimiška gryčia, mėnulio žiežirba ir sena liepa, kai sugrįždavo Kazimieras iš tos nakties...

  "Bet juk vis tiek mes visi  Kazimierą mylim ir jau laukiam jo poezijos atlaidų, atidarydami Lietuvai visas baltas jo sodybos langines", - gražiai šypsojosi Virginija, gražios Molėtų  bibliotekos graži direktorė, mus visus ragindama nepamiršti tos šventos gegužės 26-osios. Kuomet balsnosim savo žirgelius ir josim link Pagulbio...